Istorija ir pavadinimo kilmė

ISTORIJA

„Inchcape“ – tai didingą 200 metų istoriją turinti komercinė organizacija. Bendrovę „Inchcape“ Škotijoje įkūrė istoriškai svarbūs škotai – MacKinnonų, MacKenzie ir MacAllisterių Hallų bei MacKay šeimos. Dabar „Inchcape“ yra įsikūrusi 30 valstybių visame pasaulyje.

Pavadinimo kilmė

„Inchcape“ pavadinimas yra kilęs nuo to paties pavadinimo uolos (angl. „Inchcape rock“), esančios Šiaurės jūroje. Ant šios uolos stovi seniausias jūroje švyturys, vienas iš septynių pramoninio amžiaus stebuklų pasaulyje, kurio skleidžiama šviesa dar ir šiandien gelbsti gyvybes.

„Inchcape“ uolos reikšmė

„Inchcape“ uola yra pavojingas rifas nutolęs 18  kilometrų nuo Arbroath miesto rytinėje Škotijos pakrantėje. Dėl šios uolos, manoma, 18 amžiuje sudužo ir nuskendo  dešimtys laivų su įgula ir keleiviais. Tai paskatino jauną škotų kilmės inžinierių Robertą Stevensoną imtis „neįmanomos misijos“ – pastatyti ant uolos švyturį.

Po daugelio įtikinėjimo metų Stevensonas galiausiai gavo Parlamento leidimą statyti ant uolos švyturį. Taigi, 1806 metais surinkęs 60 darbininkų komandą kitos vasaros pabaigoje R.Stevensonas pradėjo statybas. Pradžia buvo labai sudėtinga, nes pasiekti uolą buvo įmanomą tik atoslūgių metu, tad darbas vykdavo du kartus per dieną po dvi valandas. Darbininkai buvo apgyvendinti laive, kuris buvo prišvartuotas poros kilometrų atstumu nuo uolos, todėl jie kiekvieną dieną turėdavo valtele nusiirti iki uolos ir atgal. Tai buvo labai pavojinga ir eikvojo laiką bei darbininkų energiją, todėl norėdamas paspartinti statybų eigą ir apsaugoti darbuotojus Stevensonas sugalvojo pastatyti aukštą medinę konstrukciją, kuri, vandeniui apsėmus uolą, taptų darbininkų gyvenamąja vieta. Jau tą pačią vasarą medinė konstrukcija iškilo.

Atšiauriais žiemos mėnesiais darbas ant uolos sustodavo ir persikeldavo į krantą, kur darbininkai skaldė ir ruošė daugiau nei toną sveriančius granito akmenų luitus švyturio statybai.Atėjus vasarai, visų nuostabai, Stevensono medinė konstrukcija tebestovėjo, atlaikiusi nuožmią žiemą. Tą pačią vasarą buvo sudėtos pirmosios akmenų eilės, o po dvejų metų komanda jau buvo baigusi pamatus akmeniniam švyturiui. Darbas tęsėsi dar dvejus metus, kol virš medinės konstrukcijos, kurioje gyveno darbininkai, 1811 metais iškilo 35,3 metrų aukščio švyturys. Taigi, Stevensonas ir jo komanda neįmanomą pavertė įmanomu, nes tikėjo, kad dirbdami išvien jie pasieks tikslą.

Stevensono pasiekimas įkvėpė ne tik tautą, bet ir kitą škotą – James Lyle MacKay.  Inchcape švyturio istorija padėjo jam suprasti, kad turint daug ryžto, drąsos, užsispyrimo, atkaklumo ir dirbant komandoje įmanoma pasiekti viską. Tai paskatino jį išvykti ieškoti sėkmės į kylančias to meto rinkas – Indiją, Kiniją ir pietines Kinijos jūrų teritorijas.

1874 m. MacKay nuvyko į Indiją ir įsidarbino mokiniu pirklių prekybos įmonėje, kuri priklausė dviems škotų verslininkams – V William MacKinnon ir Robert MacKenzie. James MacKay greitai išsikovojo gerą vardą ir tapo vieninteliu bendrovės partneriu, o po dvidešimties metų perėmė jos valdymą.

Švyturio statybos istorija, kuri įkvėpė J.MacKay, leido jam savo sėkmę statyti ant tokių tvirtų pamatų kaip drąsa, atkaklumas ir komandinis darbas. Vėliau, kai karalius George V apdovanojo jį už pasiekimus pramonei, James Lyle MacKay, inžinieriaus Stevensono garbei, pasivadino Strathnaverio Inchcape baronu. Vėliau jis tapo vikontu, o 1929 metais buvo paskirtas pirmuoju Inchcape grafu.

Didi komercinė dinastija

1847 metais William MacKinnon ir Robert MacKenzie, kartu su MacAllister Hall, įkūrė MacKinnon MacKenzie bendrovę, kuri po daugelio metų tapo „Inchcape PLC“ pagrindu. Šiai bendrovei verslo perspektyvas atvėrė 1851 metų Australijos aukso karštinė. 1856 metais William MacKinnon įkūrė Kalkutos ir Birmos garo navigacijos bendrovę, kuri įgijo leidimą pervežti britų kareivius iš Ceilono į Indiją ir gabenti į šį regioną paštą. 1862 metais  Britanijos vertybinių popierių biržoje, bendrovė jau buvo žinoma kaip Britaniškoji Indijos garo navigacijos bendrovė.

„Inchcape“ ir bendrovė

1874 metais Kalkutoje James Lyle MacKay prisijungė prie MacKinnon ir MacKenzie ir 1914 metais tapo vyriausiuoju partneriu. 1911 metais jam buvo suteiktas Strathnaver’io barono Inchcape titulas, kuris įamžino Inchcape uolą prie Strathnaver kranto Škotijoje.

Iki 1950 metų bendrovė plėtojo įvairius projektus visame pasaulyje. Vadovaujant trečiajam Inchcape lordui, dauguma grupės veiklų buvo sujungta į privačią ribotos atsakomybės bendrovę Londone – „Inchcape“.

1958 metais „Inchcape“ tapo vieša bendrove su 2 milijonų svarų sterlingų rinkos kapitalizacija ir rinkoje pasiūlė 25% savo kapitalo. Iki 1970 metų šis kapitalas išaugo 150 kartų.

Auganti bendrovė

Daugelį metų kompanija užsiėmė veikla, susijusia su audinių gamyba, arbatos plantacijomis ir krovinių gabenimu Indijos, Anglijos ir Australijos teritorijose. Bendrovė plėtė savo veiklą ir tokiose šakose kaip naftos perdirbimas, komunikacijos, geležinkelių ir uostų pramonė, angliakasyba, bankininkystė ir draudimas, tekstilės gamyba.

„Inchcape“ bendrovės augimą lėmė apgalvoti bendrovių susijungimai ir įsigijimai, įskaitant ir susijungimą su „Borneo“ įmone 1967 metais, kuris išplėtė „Inchcape“ rinką į Honkongą, Malaiziją, Kanadą, Singapūrą ir Tailandą. 1972 metais įmonė įsigijo „Dodwell and Company“ bendrovę, kurios veikla buvo laivininkystė, lengvųjų automobilių ir komercinių transporto priemonių prekyba Tolimuosiuose Rytuose.

1973 metais‚ „Inchcape“ įsigijo 19 amžiuje įkurtą „Mann Egerton and Company“ įmonę. Ši bendrovė jau prekiavo „De Dion“, „Renault Daimler“ ir „British Leyland“ automobiliais.

1978 metais bendrovė įsigijo „Pride and Clark“, kuri su savimi atsinešė palankesnes prekybos „Toyota“ automobiliais sąlygas. Šis įsigijimas dar buvo vadinamas šimtmečio sandoriu. Įmonės „Anglo-Thai Corporation“, „AW Bain Holdings“, „Gilman and Company“ ir „Caldbeck Macgregor and Company“ padėjo išplėsti „Ichcape“ veiklą draudimo tarpininkavimo ir vyno bei spiritinių gėrimų importavimo srityse.

„Inchcape PLC“

1981 metais bendrovė buvo pervadinta į „Inchcape“ atvirąją ribotos atsakomybės bendrovę („Inchcape PLC“). 1985 metais seras David Orr tapo bendrovės pirmininku, o George Turnbull generaliniu direktoriumi.

Vadovaujant George Turnbull grupė susikoncentravo į kelias veiklas ir buvo įtraukta į FTSE-100 sąrašą. 1989 metais „Inchcape“ pajamos iš automobilių prekybos sudarė du trečdalius grupės apyvartos.. Didesnioji šio verslo dalis atėjo iš „Toyota“. 1990 metais „Toyota“ nupirko 50% akcijų iš „Inchcape UK“ prekybos bendrovės.

Nepaisant aukštų rodiklių ir sėkmės, 1990 metai „Inchcape“ bendrovei buvo sunkūs. Galbūt dėl to, jog bendrovė nesikoncentravo ties pagrindine veikla. Pelnas ir akcijų vertė nukrito. Tai lėmė „Inchcape“ bendrovės pašalinimą iš FTSE-100 (100 geriausių Londono vertybinių popierių biržoje listinguojamų bendrovių sąrašo). Bendrovės strategai suvokė, jog norėdama atitikti rinkos reikalavimus, ji turi keistis.

Automobilių verslo kryptis

1990-ųjų pabaigoje „Inchcape“ nusprendė sutelkti visą dėmesį į tarptautinį automobilių prekybos verslą. „Inchcape“ pardavė nepelningas įmones, ne automobilių sektoriaus bendroves ir sumažino savo darbuotojų skaičių. 2000 metų birželį seras John Egan buvo paskirtas pirmininku, o Peter Johnson tapo generaliniu direktoriumi.

2000 metais Jungtinės Karalystės Konkurencijos komisijos ataskaita dėl naujų automobilių kainų lėmė „Inchcape“ veiklos pelningumo rodiklių kritimą. 1999 metais pelnas buvo 25 milijonai svarų sterlingų, tačiau 2000 metais nukrito iki 700 tūkstančių svarų sterlingų. Tačiau nauja rinkodara sugrąžino pirkėjų srautą ir 2001 metais pelnas išaugo iki 13,7 milijonų svarų sterlingų.Po ekonominės krizės atsigavusi Tolimųjų Rytų ekonomika taip pat padėjo didinti bendrovės pelną.

Rinkos pokyčiai

1999 metais „Inchcape“ pradėjo bendrovės „Autobytel“  veiklą Jungtinėje Karalystėje. Bendradarbiaujant su internetinio tinklapiu autobytel.com buvo sukurta naujų ir naudotų automobilių įsigijimo internetinis portalas.

Verslo koncentracija į automobilių sektorių „Inchcape“ bendrovei leido pasiekti didelės sėkmės. Vadovaujant Peter Johnson, „Inchcape“ rinkos kapitalas pasiekė 2 milijardus svarų sterlingų. Bendrovė padėjo tvirtus komercinius pagrindus ir iki 2008 metų įsigijo automobilių pardavimo kompanijų akcijų Australijoje, Jungtinėje Karalystėje, Kinijoje, Lietuvoje, Latvijoje bei Rusijoje.

Tvirtos pozicijos rinkoje 2008 m. „Inchcape“ leido greitai ir tiksliai sureaguoti į pasaulinį ekonomikos nuosmūkį.

2009 metais atsistatydinus Peter Johnson, valdybos pirmininku paskirtas Ken Hanna, kuris išlaikė pagrindinius bendrovės plėtros prioritetus ir padėjo pasiekti itin gerų rezultatų sudėtingomis rinkos sąlygomis.

2010 m. liepos mėn. paskelbtoje pirmo pusmečio pardavimų ataskaitoje matomas daugiau nei 11% augimas, o dėl unikalaus „Inchcape“ verslo modelio ir pastovaus išlaidų mažinimo, bendrovės pelnas neatskaičius mokesčių išaugo 76 %.

Bendrovė užtikrintai auga ir išlaiko esminius veiklos prioritetus, kurie leidžia siekti pagrindinės „Inchcape“ vizijos – tapti labiausiai į klientą orientuota automobilių prekybos bendrove pasaulyje.